Prieš 40 metų, kai mano tėtis Genadij Ralf įsigijo Rytų Europos aviganį Uraną, prasidėjo mano kelias į šunininkystę. Tėtis ne šiaip sau mylėjo šunis, jis buvo SDAALR Vilniaus šunų tarybos pirmininkas, aktyvus parodų ir šunų dresavimo mokyklų organizatorius. Išvykose, parodose, dresūros pamokose, - visur buvau su juo ir mūsų šunimi. Vėliau, kai aviganis Uranas ėmė “dirbti “ su tuometinės milicijos kinologais, beliko laukti ir svajoti, kada galėsiu turėti savo šunį. Visada žavėjausi didelių veislių šunimis.
Pradžia buvo tiesiog vaikiška, nors buvau jau suaugusi moteris. Kartą, žiūrėdama per televiziją Maskvos cirko programą, pamačiau arenoje linguojantį begemotą, o ant jo nugaros - niūfaundlendą... Tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio! Nulėkiau į klubą, deja, Lietuvoje tebuvo keletas niūfaundlendų. Užsirašiau į eilę, kad galėčiau nusipirkti šuniuką. Laukti būtų reikėję ilgai, o aš norėjau kuo greičiau jį turėti. Sužinojusi, kad tuometiniame Leningrade (Sanktpeterburge) nesunku jų įsigyti, suspaudusi 450 rublių, išvykau šuniuko. Taip atsirado kalytė Nikol. Svajonė išsipildė 1989-aisiais... Nuo tada ėmiau labai domėtis niūfaundlendų veisle, kaupti literatūrą, važinėti į parodas.
Dalyvaudama su Nikol šunų parodose, susipažinau su Latvijos kinologais, iš jų nusipirkau patinuką Endi. Vėliau atsirado kiti...
Kai Nikol ir Endi šuniukai išvydo pasaulį, pasilikau labai mielą kalytę Isidą. Širdis neleido jos parduoti. Pardavinėdama kitus mažylius, pamačiau nuostabius landsyrų šunelius, atvežtus iš Baltarusijos.
Ir vėl meilė iš pirmo žvilgsnio... Nupirkau jų net du, nes labai norėjau, kad Lietuvoje atsirastų landsyrų. Pasilikau kalytę, o patiną piršte įpiršau patyrusiai kinologei Daivai Kumetytei. Landsyro ir išvaizda, ir charakteris panašūs į niūfaundlendo, jie puikiausiai sugyvena.
Daugelio nuomone, turėti niūfaundlendą yra prabangu. Tačiau ne apie pinigus reikėtų kalbėti, o apie požiūrį į šunis. Gal paradoksalu, bet niūfaundlendus perka inteligentija, ir aš tuo net didžiuojuosi. Ne veltui Dž.Baironas, V.Skotas, M.Rostropovičius turėjo tokius šunis. Ši veislė - tikras žmogaus draugas, ramybės, supratingumo ir grožio derinys. Kai turiu mažylių vadą, nieko jiems negailiu, nes žinau: į niūfaundlendą dedama kaip į gerą banką. Viskas paaiškės ateityje! Pelno iš šuniukų neturiu, viską vainikuoja entuziazmas, ypač tada, kai gimsta puikūs niūfaundlendai.
Lietuvoje geras niūfaundlendas kainuoja apie 2000 litų (Danijoje - 8 000 litų), o juk šunelio nerandame... kopūstuose. Reikia vežti kalytę į užsienį pas geresnius patinus, užmokėti jų šeimininkams. Šuo nekergiamas, jei neturi gerų įvertinimų parodose. Kainuoja ir veterinarų paslaugos, ir geresnis pašaras šuniukams. Mūsų žmonės net nežino, kokia yra tikroji šuniuko kaina. Labai dažnai mes jį paprasčiausiai padovanojame ir džiaugiamės, kad į geras rankas papuolė. Todėl sakau: ne apie pinigus galvokite įsigydami niūfaundlendą, o apie būsimą draugą.
Šunys neatskyrė manęs nuo žmonių. Atvirkščiai! Aš niekada neturėjau tiek draugų ir pažįstamų Lietuvoje bei užsienyje. Ar esate pastebėję, kiek gali plepėti susitikę keli fanatikai šunininkai. O jei geriau įsižiūrėsite, tai ir jų šunelio veislę atspėsite, - mes juk supanašėję su savo šunimis...
Iš kitos pusės - niekas taip nejaučia žmogaus vidinės būsenos kaip šunys. Kaip jie mus pasitinka sugrįžusius, kaip “guodžia”, kai esame nelaimingi ar pavargę.
Su šunimis aš pailsiu, pamirštu sunkumus, tarsi lengviau alsuoju. Su jais esu laiminga. Atostogauju tada, kai mano kalytė sulaukia šuniukų. Tenka ir naktimis budėti, ir mažyliams košeles virti. Atostogauju, kai su šunimis ar be jų važiuoju į parodas, tada pamatau naujas šalis, miestus...